Logo English version Versija neįgaliesiems
Paieškos mygtukas
2015 m. liepos 28 d. 18:17
 
 

Istorija

Spausdinti

1918-1940 m.

Lietuvai, 1918 m. vasario 16 d. atkūrusiai savo valstybingumą, teko didelis iššūkis – pradėti savarankiškos valstybės kūrimą nuo pamatų, nes Lietuva neturėjo savo valdymo struktūrų, šalies ekonomika, finansai, prekyba, pramonė, energetika ir kitos sritys buvo atsilikusios ir priklausomos nuo kitų valstybių.

1918 m. lapkričio 11 d., suformavus pirmąją Lietuvos Vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro, Lietuvos Valstybės Taryba nutarė įsteigti Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministru tapo Martynas Yčas – žymus teisininkas ir politikas, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas ir leidėjas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų garbės daktaras.

Pirmasis finansų ministras kartu buvo ir vyriausiasis mokesčių valdytojas. Vienas pirmųjų oficialių Atkurtos valstybės dokumentų − kreipimasis į tautą − buvo susijęs su finansų ministro valdymo sritimi: „Mokesčiai turi būti imami nuo turto<...> Juo didesnį kas turi turtą, juo didesnius turės mokėti mokesčius“.

1918 m. gruodžio 25 d. Ministrų Kabineto posėdyje nutarta Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją išskirti į Finansų ministeriją bei Prekybos ir pramonės ministeriją.

Tačiau tokia įstaigų sankloda egzistavo trumpiau nei vienerius metus, nes, vadovaujantis 1919 m. lapkričio 17 d. priimtu įstatymu apie Prekybos ir pramonės ministerijos sujungimą su Finansų ministerija, šios dvi institucijos vėl buvo sujungtos į vieną Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Tuo metu joje dirbo apie 100 tarnautojų.

1921–1924 m. Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos struktūroje vyko reikšmingi pokyčiai, susiję su lito įvedimu (1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą) ir mokesčių sistemos tobulinimu, o 1924 m. sausio 1 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija pervadinta į Finansų ministeriją. Šis pavadinimas išliko iki pat 1940 m. okupacijos.

Nuo 1919-ųjų iki 1940-ųjų įvairiais laikotarpiais Finansų ministerijos sudėtyje arba pavaldūs buvo Finansų, Mokesčių ir Prekybos departamentai, Valstybinio apdraudimo įstaiga, Valstybės taupomųjų kasų valdyba, Centralinis statistikos biuras, Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcija, Valstybinė technikos-chemijos laboratorija, Matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmai, Valstybės spaustuvė, Prekių muziejus, Valiutų komisija. Be to, nuo 1927 m. veikė ministrui pavaldi Linų, pakulų ir sėmenų prekybos inspekcija – mat tuomet Lietuvoje buvo valstybinis linų prekybos monopolis. Taip pat ministerijos sudėtyje veikė Vyriausioji karo metu padarytų Lietuvai nuostolių apskaitymo komisija. Vietiniai ministerijos padaliniai buvo apskričių mokesčių inspekcijos, muitinės, taip pat rajonuose dirbantys ministerijos įgaliotiniai – prekybos agentai.

Vėliau prie Finansų ministerijos įsteigta Valstybės loterijos įstaiga, Kainų tvarkytojo įstaiga, kurį laiką veikė Geležinkelių tarifų komisija. Finansų ministro žinioje būdavo Finansų komitetas, Ministro taryba, Valiutų komisija, ministerijos tarėjai, ypatingųjų reikalų valdininkai ir juriskonsultas.

Skirtingais 1918−1924 m. laikotarpio etapais veikusios Finansų ministerija ar Finansų, prekybos ir pramonės ministerija atliko tas pačias pagrindines funkcijas − per savo struktūrinius padalinius ir pavaldžias įstaigas vykdė įstatymų ir kitų teisės aktų pavestas finansų srities valdymo funkcijas, įgyvendino valstybės politiką finansų srityje.

Ministerija rengė valstybės biudžeto, mokesčių įstatymų projektus, prižiūrėjo biudžeto vykdymą, lėšų skyrimą, kontroliavo tinkamą išteklių kaupimą, tvarkė ir prižiūrėjo valstybės skolas, vidaus ir užsienio paskolas, garantijas, nustatė valstybinio kredito sąlygas, vedė valstybės biudžeto ir kitų Vyriausybės disponuojamų pinigų išteklių apskaitą.

Finansų ministerija taip pat tvarkė tiesioginius ir netiesioginius mokesčius: nustatė ir kontroliavo jų išieškojimą, administravo valstybės monopolius, tvarkė vidaus ir užsienio prekybą, pramonę, muitus, organizavo žyminio mokesčio ženklų, vekselių ir dokumentų blankų spausdinimą bei pardavimą, išdavė leidimus steigti įmones, rengti pinigines loterijas, tvirtino kredito įstaigų, akcinių bendrovių nuostatus, reguliavo ir kontroliavo loterijų veiklos organizavimą, nustatė pinigų kursą, prižiūrėjo jų emisiją.

Finansų ministerijos vadovai (1918-1940 m.):

Martynas Yčas (1918 m. lapkritis − 1919 m. kovas);
Vytautas Petrulis (1919 m. kovas – balandis);
Martynas Yčas (1919 m. balandis – spalis);
Ernestas Galvanauskas (1919 m. spalis – 1922 m. sausis);
Jonas Dobkevičius (1922 m. vasaris – 1922 m. rugpjūtis);
Vytautas Petrulis (1922 m. rugpjūtis – 1925 m. rugsėjis);
Petras Karvelis (1925 m. rugsėjis – 1926 m. gegužė);
Albinas Rimka (1926 m. birželis – gruodis);
Petras Karvelis (1926 m. gruodis − 1929 m. rugsėjis);
Juozas Tūbelis (1929 m. rugsėjis – 1938 m. kovas);
Julius Indrišiūnas (1938 m. kovas – 1939 m. kovas);
Jonas Sutkus (1939 m. kovas – lapkritis);
Ernestas Galvanauskas (1939 m. lapkritis – 1940 m. birželis).

1940-1990 m.

1940 m. prasidėjus Lietuvos okupacijai, 1940 m. rugpjūčio 26 d. Finansų ministerija pertvarkyta į Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariatą, kurio veiklą 1941 m. nutraukė vokiečių okupacija.

1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, Finansų liaudies komisariato veikla buvo atnaujinta, po kelių metų jis pavadintas Lietuvos TSR Finansų ministerija, o Lietuvos finansai tapo sudėtine Sovietų Sąjungos finansų sistemos dalimi. Lietuvos TSR Finansų ministerija, kaip ir Lietuvos TSR, buvo tik formaliai savarankiška ir veiksni. Toks jos statusas buvo iki pat nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 metais.

Nuo 1990 metų

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Jis skelbė kad „atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Akte istoriškai ir teisiškai pagrįstas Lietuvos valstybingumo tęstinumas, pabrėžiant, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.

1990 m. kovo 11–13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymus, reglamentuojančius Lietuvos valstybės atkūrimą ir įtvirtinančius atstatytos Lietuvos Respublikos valstybingumą bei konstitucinę santvarką, sudarė pirmąją atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybę.

Pirmuoju Atkurtosios Lietuvos valstybės finansų ministru tapo ekonomistas Romualdas Sikorskis, vadovavęs ministerijai nuo 1957 m.

Finansų ministerijos vadovai (nuo 1990 m.):

Romualdas Sikorskis (1990 m. rugpjūtis – 1991 m. kovas);
Elvyra Kunevičienė (1991 m. kovas − 1992 m. liepa);
Audrius Misevičius (1992 m. liepa − 1992 m. gruodis);
Eduardas Vilkelis (1992 m. gruodis − 1995 m. vasaris);
Reinoldijus Šarkinas (1995 m. vasaris − 1996 m. vasaris);
Algimantas Križinauskas (1996 m. vasaris − gruodis);
Rolandas Matiliauskas (1996 m. gruodis − 1997 m. vasaris);
Algirdas Gediminas Šemeta (1997 m. vasaris − 1999 m. birželis);
Jonas Lionginas (1999 m. birželis – spalis);
Vytautas Dudėnas (1999 m. lapkritis − 2000 m. lapkritis);
Jonas Lionginas (2000 m. lapkritis − 2001 m. liepa);
Dalia Grybauskaitė (2001 m. liepa − 2004 m. balandis);
Algirdas Butkevičius (2004 m. gegužė − 2005 m. gegužė);
Zigmantas Balčytis (2005 m. gegužė − 2007 m. gegužė);
Rimantas Šadžius (2007 m. gegužė − 2008 m. gruodis);
Algirdas Gediminas Šemeta (2008 m. gruodis − 2009 m. birželis);
Ingrida Šimonytė (2009 m. liepa − 2012 m. gruodis).
Nuo 2012 m. gruodžio 13 d. finansų ministro pareigas eina Rimantas Šadžius.

Nacionalinės valiutos istorija

Pirmosios Lietuvos Vyriausybės finansų istorija prasidėjo nuo 30 000 ostmarkių paskolos, kurią pirmasis Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas surinko iš privačių asmenų. Paskiau Lietuva gavo dvi paskolas iš Vokietijos vyriausybės per Rytų skolinamąją kasą (Darlehenskasse Ost) (RSK), kuri ir vykdė ostmarkių emisiją Lietuvoje: 10 milijonų markių pagal 1918 m. lapkričio 26 d. pasirašytą sutartį, ir dar 100 milijonų pagal 1918 m. gruodžio 30 d. sutartį.

Mainais Lietuvos pirmoji Vyriausybė sutiko įteisinti okupacinių ostmarkių apyvartą savo kontroliuojamoje teritorijoje. Šiais RSK spausdinamais pinigais Lietuvos Vyriausybė gavo ir iš Vokietijos išsiderėtą paskolą, kuri jai būdavo išmokama dalimis, kas mėnesį. 1919 m. vasarį ostmarkės buvo paskelbtos „lietuviškais“ pinigais – auksinais.

Auksinas – pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas.

Lietuvos vyriausybė 1919 m. vasario 26 d. auksino pavadinimu įteisino per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos teritorijoje kursavusius vokiečių okupacinės valdžios pinigus ostmarkes. Ostmarkės viena šimtoji dalis pavadinta skatiku.

Auksinas apyvartoje buvo iki 1922 m. spalio 2 d. − lito įvedimo dienos.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“. Seimo ekonominės komisijos sekretoriaus Vaclovo Vaidoto pasiūlymu lietuviški pinigai buvo pavadinti litais, o smulkieji, t.y. šimtoji lito dalis – centais.

1922 m. spalio 1 d. išleisti laikinieji Lietuvos Respublikos pinigai: 1, 5, 20, 50 centų ir 1, 5 litų banknotai. Atspausdinti jie Berlyne paskubomis, naudojant trafaretinius piešinius, papildytus lietuvišku tekstu ir Vyčiu.

1922 m. lapkričio 16 d. laikinuosius banknotus pakeitė Prahoje atspausdinti Lietuvos banko banknotai. Šios laidos centų banknotų piešiniai, kaip ir laikinųjų pinigų, nesudėtingi, popierius be vandenženklių. Litų banknotų projektus sukūrė Adomas Varnas (1879-1979), kartu vadovavęs komisijai, prižiūrėjusiai pinigų spausdinimą.
Vėlesniais metais buvo leidžiamos naujos pinigų laidos. Visų šių laidų banknotus spausdino firma „Bradbury Wilkinson & Co“ Didžiojoje Britanijoje pagal Lietuvos banko generalinės tarybos patvirtintus Adomo Galdiko (1893-1969), Viliaus Jomanto (1891-1960), Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) projektus.

1924 m. birželio 20 d. priimtas Monetų įstatymas suteikė Valstybės Iždui išskirtinę teisę kaldinti ir leisti į apyvartą metalinius pinigus.

Pirmosios Lietuvos Respublikos monetos nukaldintos 1925 m. Didžiojoje Britanijoje: Londone – sidabrinės, Birmingeme – bronzinės.

Nuo 1936 m. lietuviškos monetos kaldintos Kaune. Visų jų autorius – skulptorius Juozas Zikaras (1881-1944).

1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuva vis dar priklausė rublio zonai, todėl tik 1992 m. gegužės 1 d. greta rublių į apyvartą išleisti jų pakaitalai − talonai, kurie tų pačių metų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje.

1993 m. birželio 25 d. litas vėl sugrįžo daugiau kaip po 50 metų pertraukos − į apyvartą išleisti litai ir centai. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 1 doleris už 4 litus.

2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru tuo metu galiojusiu santykiu – 3,4528 lito už vieną eurą, šis santykis išliko iki lito pakeitimo euru.

2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įvesta bendroji Europos valiuta – euras. Lietuva tapo devynioliktąja euro zonos nare.

Daugiau informacijos apie Lietuvos narystę euro zonoje.


Atnaujinimo data: 2015-06-11 14:11

Į viršų
Aktualūs duomenys
Biudžetinė įstaiga
Lukiškių g. 2, 01512 Vilnius, Lietuva
Tel. (8 5) 239 0000, faks. (8 5) 279 1481
El. paštas: finmin@finmin.lt
© LR finansų ministerija, 2007-2015 m.
Duomenys apie Lietuvos Respublikos finansų ministeriją
kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre,
juridinio asmens kodas: 288601650
Iš viso lankytojų: 28513799

 

Finansų ministerija, tel: (8 5) 239 0000, faks. (8 5) 279 1481, el. paštas: finmin@finmin.lt, tinklalapis: www.finmin.lt