Ministrės atsakymai į frakcijos "Tvarka ir teisingumas" klausimus dėl VK išvadų

Finansų ministrės atsakymai į frakcijos Tvarka ir teisingumas klausimus, susijusius su Valstybės kontrolės išvadomis:

1. Atsakydama į Jūsų klausimą „ kokiais teisės aktais bei kriterijais vadovaujantis ir kieno sprendimu valstybės rezervo lėšos laikomos Finansų ministerijos einamojoje sąskaitoje komerciniame banke, o ne Lietuvos banke“, informuoju, kad:
1. 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymas, kuriame valstybės rezervo tvarkytoju įvardijamas valstybės ar savivaldybės institucija, organizuojanti valstybės rezervo sudarymą, kaupimą ir tvarkymą jai pavestoje veiklos srityje. Piniginės lėšos pervedamos į valstybės rezervo sąskaitą.

2. Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. IX-467 patvirtino Valstybės strateginių atsargų kaupimo ir išlaikymo programą ir pavedė Vyriausybei organizuoti šios programos įgyvendinimo 2001-2003 m. priemonių plano vykdymą.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1139-21 (riboto naudojimo) paskyrė valstybės rezervo tvarkytojus pagal jų tvarkomo valstybės rezervo išteklius. Finansų ministerijai pavesta tvarkyti valstybės rezervo pinigines lėšas, kurios negali būti panaudojamos einamajam valstybės rezervo materialinių išteklių atsargų kaupimui ir tvarkymui.

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1640-21 (riboto naudojimo) skyrė iš Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšas valstybės rezervo piniginėms lėšoms sukaupti.

5. Šios lėšos 2003 m. gruodžio 30d. pervestos į Finansų ministerijos banko sąskaitą, esančią Swedbanke (kur laikomos Finansų ministerijos kaip institucijos banko sąskaitos). Šios lėšos laikomos atskiroje valstybės rezervo sąskaitoje ir apskaitomos Finansų ministerijos balanse.

Taigi kaip galite matyti iš aukščiau pateiktos informacijos, valstybės rezervo sąskaita Swedbanke buvo laikoma eilę metų, kaip ir kitos Finansų ministerijos sąskaitos. Norėčiau pažymėti, kad nors Valstybės kontrolė kasmet tikrina sąskaitų likučius, pastabų dėl tokio valstybės rezervo laikymo iki išvados dėl 2009 m. nebuvo pateikta. Ir nors Finansų ministerija laikosi nuostatos, kad Valstybės kontrolės pastaba dėl Iždo įstatymo taikymo šiuo atveju ginčytina, atsižvelgdami į ją jau perkeliame valstybės rezervo lėšų sąskaitą į Lietuvos banką. Tuo pačiu norėčiau paminėti, kad laikant minėtas lėšas Swedbanke buvo uždirbamos palūkanos, kurios buvo pervedamos į valstybės biudžetą. Tuo tarpu už laikomas Lietuvos banke lėšas palūkanos mokamos nebus.

2. Atsakydama į Jūsų klausimą, preziumuojantį, kad  Vyriausybės rezervo lėšos 2010 m. naudojamos be nustatytų prioritetų, norėčiau informuoti, kad:Vyriausybės rezervo lėšos yra planuojamos atitinkamų metų biudžete, o 2010 metais (kaip ir ankstesniais) Vyriausybės rezervo lėšos buvo skiriamos ir naudojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymu. Pagal šio įstatymo 15 straipsnį Vyriausybė nustatė Vyriausybės rezervo lėšų naudojimo prioritetus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-14 nutarimas Nr. 38), kuriais vadovaujantis yra skiriamos lėšos iš Vyriausybės rezervo.

2010 metais Vyriausybės rezervo lėšos didžiąja apimtimi skirtos stichinių nelaimių – potvynio ir škvalo – padarinių likvidavimo išlaidoms iš dalies kompensuoti ir padarytiems nuostoliams iš dalies padengti (3,441 mln. Lt), taip pat gaisro padarytiems nuostoliams iš dalies padengti – beveik 0,8 mln. Lt, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui paminėti – 1,3 mln. Lt, humanitarinei pagalbai užsienio valstybėms – 0,3 mln. Lt, žymių žmonių laidotuvių išlaidoms padengti – beveik 0,2 mln. Lt, pastatų avarinei būklei likviduoti – 0,5 mln. Lt. Valstybės kontrolės ataskaitos 46 puslapyje nurodyti pavyzdžiai, kai lėšos skirtos  neva „be prioritetų“, yra susiję su Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio paminėjimo renginiais, kurių planas buvo patvirtintas jau po 2010-ųjų biudžeto patvirtinimo, o taip pat su orkestro „Kremerata Baltica“ veiklos užtikrinimu. Minėtame vyriausybės nutarime vienu iš prioritetų nurodyta švietimo, mokslo ir kultūros plėtra.

Todėl negaliu sutikti su teiginiu, kad Valstybės kontrolės ataskaitoje nurodytais atvejais lėšų skyrimas neatitiko patvirtintų prioritetų. Kita vertus, manau, kad tikslai, kuriems gali būti skiriamos Vyriausybės rezervo lėšos šiuo metu reglamentuotos pernelyg plačiai ir tai sudaro prielaidas įvairiems suinteresuotiems asmenims kreiptis į Vyriausybę dėl lėšų iš šio rezervo skyrimo įvairiausioms programoms ir priemonėms įgyvendinti, kadangi tokia praktika buvo plačiai taikoma 2005-2008 metais, ir sukelia bereikalingų ginčų. Atsižvelgdami į tai, kad siekiant stabilizuoti viešąsias išlaidas Vyriausybės rezervo lėšos lyginant su iki krizės buvusių Vyriausybių rezervais (40 mln. litų) yra sumažintos beveik penkis kartus yra itin svarbu sumažinti ir tikslus, kurioms jos gali būti skiriamos, todėl esame parengę Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimą, kuriame yra keičiamas 15 straipsnis „Vyriausybės rezervo lėšos“, apribojant Vyriausybės rezervo lėšos naudojimą.

3. Dėl Jūsų 3 klausimo „kokiais teisės aktais vadovaujantis Privatizavimo fondo lėšos buvo naudojamos reikmėms, kurios turėtų būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis“, informuoju, kad nuo 1997 metų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę skirti Privatizavimo fondo lėšas – iki 1/3 Vyriausybės patvirtintoms programoms įgyvendinti.

Iš esmės sutikdama su Valstybės kontrolės pastaba, kad galimi iš anksto tiksliai suplanuoti poreikiai turi būti finansuojami planuojant asignavimus valstybės biudžete, atkreipiu dėmesį, kad Vyriausybė tvirtindama lėšų skyrimą iš Privatizavimo fondo skyrė lėšas toms programoms, kuriose iškilo neatidėliotinų reikmių ir tam panaudojo 10,58 mln. litų, nors Seimas, tvirtindamas 2009-ųjų metų biudžetą, Vyriausybei suteikė teisę paskirstyti 34 mln. litų.

Atkreipiu dėmesį, kad Vyriausybės patvirtintoms programoms įgyvendinti 2007 metais  buvo skirta 331,1 mln. litų, 2008 m. - 420,9 mln. litų.

4. Atsakydama į 4 klausimą „kurie subjektai atsakingi už tai, jog Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšos naudotos pažeidžiant šio fondo lėšų skyrimo tvarką ir kokių priemonių (administracinių, teisinių ir pan.) numatoma imtis, siekiant pašalinti šiuos pažeidimus“, atkreipiu dėmesį, į tai, kad atsižvelgiant į Seimo patvirtintą 2008 metų Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų sąmatą  Vyriausybės 2008 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 65 buvo leista Finansų ministerijai naudoti (grąžintinai) 700 mln. Lt fondo lėšų valstybės turtiniams įsipareigojimams, susijusiems su valstybės skola, vykdyti ir nustatyta, kad šios lėšos turėjo būti grąžintos iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis minėtu nutarimu Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų dalis buvo naudojama valstybės turtiniams įsipareigojimams, susijusiems su valstybės skola, vykdyti, iš jų 245,1 mln. Lt buvo naudojami 2009 metais, o šios lėšos parodytos sąmatos įvykdymo ataskaitoje 2009 metų pradžios ir metų pabaigos likučiuose. 

Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės, pastabas 2011 metų Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų sąmatos projekto IV punkte numatytos visos lėšos, kurios 2011 metais galės būti naudojamos  valstybės turtiniams įsipareigojimams, susijusiems su valstybės skola, vykdyti (grąžintinai).

5. Atsakydama į Jūsų 5 klausimą „kokiais tikslais (motyvais) 2009 m. tam tikrais laikotarpiais valstybės vardu skolintasi nesant tam poreikio“, informuoju, kad tai yra situacijos vertinimas, su kuriuo Finansų ministerija, kaip institucija atsakinga už visą valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymą pilna apimtini ir laiku, negali sutikti.

Net ir tuo atveju, kai finansų rinkų nekrečia globalūs sukrėtimai, joms būdingas sezoniškumas (laikotarpiai, kai rinkoje nėra pakankamos paklausos, arba vertybinių popierių pasiūla viršija paklausą, dėl ko mažėja galimybės pasiskolinti santykinai palankiomis sąlygomis), be to, tam, kad būtų užtikrintas emisijos likvidumas ir tokiu būdu galimybės pasiskolinti už palankesnę kainą, skolinimasis užsienyje būna daug didesnio masto (vienu kartu) nei aukcionuose, vykstančiuose vidaus rinkoje. Tačiau 2009-ieji buvo dar ir milžiniškų sukrėtimų finansų rinkose metai. 2009 metais finansų rinkos buvo jautrios bet kokiai neigiamai informacijai, kurios buvo labai daug - pakako spekuliacijų ir apie pačią Lietuvą, o ypatingai situaciją mums komplikuodavo spekuliacijos apie Latvijos lato devalvacijos galimybę. Lietuva, kurios kredito reitingai dėl išryškėjusių viešųjų finansų problemų ir ekonomikos smukimo buvo nuolat mažinami, nebuvo laikoma saugios investicijos garantu, todėl kalbėti apie skolinimąsi bet kada, kada norima nebuvo jokios galimybės.  

Kalbant apie skolinimąsi vidaus rinkoje, būtina įvertinti vidaus finansų rinkos dydį. Skolinimasis vidaus rinkoje – ilgas ir nenutrūkstantis procesas. Siekiant kuo mažesnės įtakos rinkai ir VVP kainai, turi būti skolinamasi tolygiai išdėstant skolinimosi sumas per metus. Nėra galimybės vidaus rinkoje nesukeliant palūkanų pasiskolinti dideles sumas vienu metu. O jeigu tam tikru metu vidaus rinkoje Vyriausybė nesiskolintų, dalis kapitalo tiesiog „ištekėtų“ iš šalies, investuotojai savo lėšas investuotų į kitas priemones, dažniausiai užsienyje.

Vyriausybės skolinimasis turi įtakos ne tik valstybės skolos valdymo kainai. 2009 m. pradžioje vidaus rinkos „išsėmimas“ ir nepalanki situacija tarptautinėse finansų rinkose neleido Vilibor palūkanų normoms normalizuotis. Tuo tarpu Vyriausybei pasiskolinus užsienyje, buvo atstatytas investuotojų pasitikėjimas, „spaudimas“ vidaus finansų rinkoje sumažėjo, todėl ir 12 mėn. trukmės Vilibor nuo 9 proc. (buvusių dar 2009 m. spalį) sumažėjo iki 7 proc. metų pabaigoje. Po dar vienos euroobligacijų emisijos 2010 m. vasarį Vilibor krito iki 3 proc.

Krizės sąlygomis papildoma likvidumo atsarga šaliai, kurios deficitas didelis, o galimybės pasiskolinti kitąkart – neužtikrintos, yra būtina. „Poreikiu“ nelaikau  poreikio rytoj ar po savaitės apmokėti pateiktas paraiškas – laikantis tokios rizikingos strategijos, palūkanos už vėlesnį skolinimąsi (o tai reiškia ir skolos valdymo išlaidos) būtų tik dar didesnės, o vidaus palūkanų normos, aktualios šalies verslui ir namų ūkiams, nebūtų taip ženkliai kritusios ir nebūtų grįžusios į ikikrizinį lygį.

6. Atsakydama į Jūsų 6 klausimą apie tai, kokiais teisės aktais bei motyvais vadovaujantis laikinai laisvos valstybės piniginių fondų lėšos ir toliau nenaudojamos skoliniams įsipareigojimams vykdyti, norėčiau pažymėti, kad Valstybės skolos ir Biudžeto sandaros įstatymų nuostatos numato teisę naudoti valstybės pinigų fondų lėšas tam tikriems tikslams. Pvz., Biudžeto sandaros įstatymo nuostata teigia, kad galima „laisvus valstybės pinigų fondų ir kitus piniginius išteklius grąžintinai naudoti valstybės biudžete numatytoms programoms finansuoti, valstybės skolai valdyti, investuoti į valstybės vertybinius popierius, paskoloms savivaldybių laikinam pajamų trūkumui padengti“. Visus metus rinkos buvo nestabilios ir buvo nuolatinė grėsmė, kad gali nepavykti pasiskolinti, todėl rezervų išsaugojimas sudarė prielaidas įgyvendinti finansinius įsipareigojimus ne tik šiandien, bet ir mažino riziką, kad valstybė negalės apmokėti savo sąskaitų iki sulauks tarptautinės pagalbos, jeigu ji būtų tapus neišvengiama.

Kaip žinote, Rezervinio (stabilizavimo) fondo paskirtis - sukaupti pinigines lėšas, reikalingas ūkio funkcionavimui palaikyti ekstremalių situacijų bei ekonominės grėsmės sąlygomis. Ši krizė buvo viena iš ekonominių grėsmių, kėlusių riziką ir valstybės skolinių įsipareigojimų vykdymui. Tarp šio fondo lėšų panaudojimo tikslų net atskirai įvardintas valstybės turtinių įsipareigojimų, susijusių su valstybės skola, vykdymas, tad šio fondo lėšos buvo naudojamos 2009 metais – viso beveik 600 mln. litų. Tuo tarpu kitų valstybės pinigų fondų pirminė paskirtis nesusijusi su lėšų kaupimu ūkio funkcionavimo palaikymui, t.y. jie yra tiksliniai. Iš valstybės pinigų fondų daugiausia lėšų buvo sukaupta Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fonde (beveik 400 mln. litų). Susiklosčius visiškai kritinei padėčiai, šios lėšos būtų buvusios panaudotos (nors verta atkreipti dėmesį, kad jos sudaro apie trečdalį visų valstybės biudžeto vidutinių vieno mėnesio įsipareigojimų, todėl galėjo būti itin trumpalaikis sprendimas, nesprendžiantis esminio skolinimosi poreikio finansavimo uždavinio).

7. Atsakydama į Jūsų 7 klausimą „kokiais argumentais grindžiamas ir kieno iniciatyva priimtas Finansų ministerijos sprendimas neskelbti detalios informacijos apie neviešus VVP išleidimus, nepaisant, kad tai prieštarauja Tarptautinio valiutos fondo nustatytiems fiskalinio skaidrumo principams bei tarptautinei praktikai“ informuoju, kad  neviešas (privatus) skolinimosi būdas yra tik platinimo būdas, tačiau pati priemonė yra ta pati – Vyriausybės vertybiniai popieriai. Skola pagal išplatintus Vyriausybės vertybinius popierius, nepriklausomai nuo platinimo būdo, yra apskaityta ir atskleista, todėl jokia informacija nėra nuslėpta, o TVF Fiskalinio skaidrumo kodeksas nereglamentuoja skelbiamos informacijos detalumo.

Valstybės skolos įstatymo 5 str. 4 punktas numato, kad „Valstybės vardu gaunamų paskolų sutartys, dokumentai, susiję su Vyriausybės vertybinių popierių platinimu, ir kiti įsipareigojamieji skolos dokumentai yra komerciniai susitarimai.“. Tokiu būdu detali kiekvieno sandorio informacija (kreditoriaus pavadinimas, sandorio suma, sandorio trukmė, kaina ir kt.) gali būti skelbiama tik abiems sandorio šalims sutikus.

Finansų ministerija pranešimuose pateikdavo apibendrintą informaciją apie per mėnesį neviešu būdu išplatintas emisijas. Palyginimui galima paminėti, kad informacija apie aukcione išplatintus VVP dėl aukščiau nurodytos priežasties taip pat pateikiama apibendrinta (nėra atskleidžiama, kuris bankas, kiek ir už kokią kainą įsigijo VVP).

Atkreiptinas dėmesys, kad nestabilios rinkos atveju skolinimosi sandorių kainos paviešinimas gali pabranginti tolesnį skolinimąsi. Tuomet nepavyktų įgyvendinti vieno pagrindinių tikslų – užtikrinti valstybės išlaidų finansavimą ir prisiimtų skolinių įsipareigojimų vykdymą kuo mažesnėmis sąnaudomis ir priimtina rizika. Tuo pačiu pažymiu, kad susigrąžinus pasitikėjimui Lietuva tarptautinėse finansų rinkose ir atitinkamai susinormalizavus situacijai šalies vidaus rinkoje, privataus platinimo būdas nebėra naudojamas iš viso.

8. Dėl Jūsų 8 klausimo „kieno sprendimu vidaus rinkoje buvo sudarytos palankios sąlygos komerciniams bankams ir finansinėms institucijoms, kurie yra aukcionų dalyviai, įsigyti Vyriausybės vertybinius popierius neviešu būdu“ informuoju, kad VVP išleidimo ir apyvartos taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1329, numato galimybę skolintis vidaus rinkoje ir kitais būdais nei VVP aukcionai. Sprendimus dėl VVP emisijų išleidimo priėmė Finansų ministro įsakymu patvirtinta komisija sprendimams dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės skolinimosi valstybės vardu, su Lietuvos Respublikos Vyriausybės skolinimusi valstybės vardu ir skolinantis prisiimtų įsipareigojimų valdymu susijusių paslaugų pirkimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės skolinantis prisiimtų įsipareigojimų valdymo bei valstybės piniginių išteklių valdymo priimti (komisijos pirmininkas – viceministras).

Manau, kad sprendimai buvo pagrįsti, o toks vertinimas kaip „palankios sąlygos“ yra dviprasmiškas – sąlygų „palankumas“ priklauso nuo kitų alternatyvų.

2009 metais Finansų ministerija turėjo sudariusi 6 sutartis su finansų tarpininkais dėl dalyvavimo VVP aukcionuose. Visi aukciono dalyviai privalo teikti pasiūlymus kiekviename aukcione, nepriklausomai nuo tame aukcione platinamų VVP sąlygų. Atkreipiame dėmesį, kad 2009 metais Lietuvos investuotojai vengė investuoti lėšas į ilgesnės nei 12 mėn. trukmės VVP. Dėl to organizuojant VVP aukcionus buvo platinami tik iki 12 mėn. trukmės VVP. Kitu atveju (jeigu būtume organizavę ilgesnės trukmės VVP aukcionus) kai kurie aukciono dalyviai negalėtų pateikti pasiūlymo įsigyti VVP dėl jų paklausos nebuvimo arba būtų pasiūlę tokias sąlygas, kurios būtų nepriimtinos dėl brangumo.

Finansų ministerija, siekdama mažinti perfinansavimo riziką ir užtikrinti stabilumą vykdant finansinius įsipareigojimus, patvirtintus 2009 m. biudžetuose, nuolat ieškojo galimybių išleisti ilgesnės trukmės VVP. Dėl to finansų tarpininkai, apklausdami savo klientus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, ieškojo galimybių rasti lėšų, kurias būtų galima investuoti ilgesnei trukmei. Todėl ne aukciono būdu išleisti VVP daugeliu atveju buvo ilgesnės trukmės nei aukciono būdu leidžiami, be to, taip buvo sudaryta galimybė pritraukti tuos investuotojus, kurie tuo metu nenorėjo investuoti į litais išleistus VVP.

Priimant sprendimą dėl privačios emisijos platinimo VVP pelningumas buvo vertinamas atsižvelgiant į emisijos valiutą ir trukmę, lyginamas su ankstesnio skolinimosi kaina ir skolinimosi alternatyvomis. Leidžiant VVP denominuotus kita nei euras užsienio valiuta, pasiūlymai buvo vertinami kompleksiškai, t.y. išleidimo kaina buvo skaičiuojama kaip obligacijos kartu su apsidraudimo sandoriu, ir priimant sprendimą dėl išleidimo buvo vertinama galutinė VVP kaina. Įvertinant skolinimosi trukmę ir momentą, neviešų emisijų pelningumas nebuvo didesnis už aukcione platintų VVP pelningumą. Tik naudojant abu VVP platinimo būdus pavyko pasiskolinti reikiamą sumą ir išvengti dviženklių palūkanų normų.

9. Atsakydama į Jūsų 9 klausimą „kokiais motyvais vadovaujantis lėšos pensijų sistemos reformai finansuoti skirtos nesilaikant nustatytos tvarkos“, informuoju, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba lėšų poreikį pensijų sistemos reformai finansuoti pagrindžiančius dokumentus pateikė rengiant (o vėliau tikslinant) 2009 metų Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų sąmatą.

2009 m. sausio 7 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1 „Dėl 2009 metų Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų skyrimo pensijų sistemos reformai finansuoti“.

 2009 metais iš Rezervinio (stabilizavimo) fondo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo pervedamos lėšos pensijų sistemos reformai finansuoti vadovaujantis šios valdybos pateikta programų sąmata (pagal ketvirčius) pagal pateiktas nustatytos formos paraiškas kiekvieną mėnesį, tačiau valdyba nepateikdavo lėšų poreikį patvirtinančių dokumentų motyvuojant tuo, kad šie dokumentai buvo pateikti planuojant lėšas metų pradžioje.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareikalauta kiekvieną kartą su paraiška dėl lėšų skyrimo pensijų sistemos reformai finansuoti pateikti lėšų poreikį patvirtinančius dokumentus ir šiuo metu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba kiekvieną kartą minėtus dokumentus pateikia.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė