Kadangi kartais nutinka, kad daug kartų vaizdingai kartojama netiesa netikėtai gali pasirodyti priimtinesnė už seniai galiojančias ir taikomas, visuotinai sutartas ir visiems naudingas normas, Finansų ministerija dar kartą primena apie tai, kaip ir kodėl tokiu būdu turėtų būti skiriama piniginė parama jos prašantiems žmonėms.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, taikoma praktika, kad gyventojų ar įmonių labdara yra teikiama per labdaros ir paramos fondus bei organizacijas, nes šių organizacijų pagrindinis tikslas ir yra kaupti paramą teikiančių lėšas ir skirti jas stokojantiems išteklių - nepasiturintiems, ligoniams, nelaimių užkluptiems, kitiems pagalbos reikalingiems asmenims. Šios įstaigos, kaip ir visame pasaulyje, nėra apmokestinamos jokiais mokesčiais (išskyrus vykdomą komercinę veiklą). Šios organizacijos gali atidaryti atskiras sąskaitas konkretiems asmenims paremti arba gali sudaryti sąlygas teikti paramą per savo bendras sąskaitas, su nuoroda, kokiam tikslui ji yra skiriama.
Pasitaiko atvejų, kai gyventojai patys, ar patarti aplinkinių, atsidaro sąskaitas ir prašo skirti paramą, kurią planuoja panaudoti sprendžiant netikėtai užklupusius rūpesčius – ligą, gaisro padarytą žalą, kita. Tačiau būtina žinoti, kad toks lėšų teikimas tiesiogiai gyventojams, nuo pat Labdaros ir paramos įstatymo įsigaliojimo 1993 m., nėra laikomas labdara. Tokios gyventojo suteiktos lėšos kitam gyventojui yra vertinamos kaip dovanotos lėšos, todėl jos apmokestinamos kaip dovanos – jei jų vertė per kalendorinius metus viršija 8 000 litų jos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, arba neapmokestinamos visai, jei jos gautos iš atitinkamo artimųjų rato.
Kodėl galioja tokia tvarka ir kuo ji naudinga tiek patiems paramos gavėjams, tiek ją skiriantiems?
Visų pirma - patys aukojantys žmonės turėtų būti suinteresuoti, kad jų kitiems suteiktos lėšos būtų naudojamos tam tikslui, kuriam jas skyrė. Labdaros ir paramos organizacijos aukotojams atsiskaito, kokiems tikslams buvo panaudotos jų pervestos lėšos, nes tokią pareigą, kaip ir pareigą panaudoti lėšas paramą skiriančio asmens nurodytu būdu, nustato įstatymai. Būtent dėl šios priežasties paramą ir labdarą reikia skirti per tam sukurtas organizacijas, nes per jas vykdomas labdaros teikimo procesas vyksta skaidriai, minimizuojama mokesčių vengimo ar pinigų „plovimo“ galimybė.
Nors mokesčių administratorius kiekvienu atveju, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais protingumo ir teisingumo bei turinio viršenybės prieš formą principais, individualiai vertina tiesiogiai į konkretaus žmogaus atidarytą sąskaitą pervedamas lėšas nelaimėje atsidūrusiems ar ligos užkluptiems, visada įvertinama ir tai, ar tokiais atvejais kitų gyventojų skirtos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį.
Todėl galiojanti tvarka naudinga ir pačiam paramos gavėjui, nes, sutarus su labdaros ir paramos organizacija pasinaudoti jos atidarytomis sąskaitomis, galima būti tikriems, kad jiems paremti skirtos lėšos nebus apmokestintos, o taip pat nesirūpinti renkant dokumentus ir sąskaitas, siekiant įrodyti, kad kitų žmonių suaukotos lėšos buvo panaudotos būtent tam tikslui dėl kurio buvo renkamos – taigi, nelaimės akivaizdoje nereikia užsiimti papildoma laiko ir specialių žinių reikalaujančia veikla.
Kaip Finansų ministeriją informavo Valstybinė mokesčių inspekcija, gyventojai gerai susipažinę su beveik du dešimtmečius galiojančia labdaros ir paramos teikimo tvarka, o iškilus klausimams dėl to, kaip teisingai turi būti gaunama parama, konsultuojasi ir su Mokesčių inspekcija, ir su Labdaros paramos fondais. Šis procesas vyksta nuolat, didesnio nei paprastai susidomėjimo šia tema šiemet nestebima.
Atnaujinimo data: 2010-03-18 10:59
