Finansų ministrės Ingridos Šimonytės komentaras:
Bandymai vienu metu eiti diametraliai priešingomis kryptimis, yra itin būdingas Lietuvos viešajam gyvenimui ar bent jau ekonominiam diskursui reiškinys. Kaip liudija apklausos, „teisingi mokesčiai“ yra maždaug 10 procentų, o va „teisingos pensijos“ – maždaug 1500 litų į mėnesį. Nes šie dalykai juk „nesusiję“ – pensijos mokamos iš biudžeto, o štai mokesčiai juk mokami „valdininkams išlaikyti“. Antai tame pačiame leidinio numeryje gali būti dvi žinios: viena, kad ambicingas tikslas įsivesti eurą gali pristabdyti atsigavimą, o antroji – ant mokesčių mokėtojų kupros ką tik užkrauta dar 2 mlrd. litų skolos. Nes tai, matyt, irgi „nesusiję dalykai“..
Valstybės (o tiksliau – visų mokesčių mokėtojų bendrų) finansų aritmetika paprasta, kaip ir kiekvieno mokėtojo šeimos: jeigu pajamų nepakanka išlaidoms apmokėti, ieškoma papildomų pajamų ir/arba mažinamos išlaidos. Trūkumą, kurį šeima paprastai leidžia sau turėti tik laikinai ir kaip įmanoma trumpiau, dengia santaupos arba skolinimasis. Apie Lietuvos ikikrizines santaupas, tiksliau, jų nebuvimą, kalbėta daug ir nėra čia ko kartotis – tuomet juk irgi ėjome diametraliai priešingomis kryptimis vienu metu mažindami mokesčius ir didindami visas įmanomas išlaidas. Gaila, kad perkaitimo pajamų „pudra“ leido (žinoma, laikinai) tą daryti, tokiu būdu sujaukdama adekvatų tikrovės suvokimą ir priversdama pamiršti daugeliui tėvų skiepytą taisyklę, jog negali išleisti daugiau nei uždirbi, o teigiamus pajamų „siurprizus“ protinga atsidėti sunkesnei dienai.
Tad skolinimusi pajamų ir išlaidų skirtumui padengti ir augančia skola stebėtis nėra ko – išlaidos (kurių net 70 proc. tenka trims sritims – socialinei, švietimui ir sveikatos apsaugai) vis dar gerokai viršija pajamas. Skola gula būtent ant mokesčių mokėtojų pečių, bet būdami tie mokesčių mokėtojai, nenorime pritarti ir nė vienam šio skirtumo sumažinimo būdui: nei mokesčių didinimui, nei išlaidų mažinimui ir laukiame, kol „atskris burtininkas mėlynu malūnsparniu ir kiną parodys nemokamai bei padovanos ledų“, kaip dainavo vienas anuometinės animacijos herojus. Na, gal ne visai taip: kartais pritariame mokesčių didinimui, jeigu juos mokės kokie kiti žmonės, ir dar pritariame mažinimui išlaidų, kurias net panaikinus „kaip klasę“ biudžeto stygius sumažėtų tik mažąja dalimi, kadangi „didieji skaičiai“ - pensijos, švietimas ir sveikata yra svarbu (ir aš dėl to nesiginčiju). Vyriausybės pastangas kovoti su krize ir krizės pasekmėmis, anot apklausų, vertiname beveik išskirtinai neigiamai, nes juk „teisinga“ Vyriausybė būtų „stimuliavusi ekonomiką“ – didindama išlaidas kūrusi darbo vietas ir mažinusi mokesčius, kad „paskatintų vartojimą“. Kaip? Skolon, žinoma, kaip „visos normalios vyriausybės“. Bet pala pala, juk ir „laikraščiai rašė“, ir „opozicija sakė“, kad skola yra blogai... Juk ir taip daug pasiskolinome. Tai kaip čia yra?
Nepaprastai gaila, kai viešojoje erdvėje taip mėgstama nusišalinti nuo dalykų, kurie yra fundamentalūs: komentatoriai juos tyčia apeina, o klausiantieji tyčia ar netyčiom neklausia. Bandoma apsimesti, kad sunkūs klausimai tiesiog neegzistuoja. Skola yra deficito sesė dvynė. Pasekmė, ne priežastis. Problema, apsunkinanti atsigavimą nemažiau nei deficito mažinimas, o gal ir daugiau. Jeigu išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas šiandien laikomas blogiu, nes „apsunkima atsigavimą“, tai kuo atsigavimą gali palengvinti perspektyva, jog išlaidos vis tiek mažės ar mokesčiai didės dėl skolos, tik rytoj? Tuo, kad rytoj tą galbūt darys kiti? Todėl nepaisant to, kad finansų rinkos yra pasirengusios Lietuvai skolinti ir skolinimosi sąlygos nuosaikiai gerėja, papildomas skolinimasis turi būti tik trumpalaikis sprendimas, kaip namuose. Pajamų ir išlaidų atotrūkis privalo būti panaikintas kuo greičiau ir nereikia liūliuotis iliuzija, kad atsigaunanti ekonomika visą tai padarys, priešingai - atsigaunanti ekonomika yra tik dar vienas motyvas nedelsti, kad to atsigavimo žemyn nepradėtų traukti netikrumas dėl sparčiai augančios skolos pasekmių. Burtažodis „ekonomikos augimas“, kuris pateikiamas kaip atsakymas į visus klausimus – nes skamba gražiai ir niekam neskauda, išlaižys deficitą tik augančios skolos liežuviu.
Todėl euras, kurio įvedimo ambicijos neva gresia mūsų ūkio atsigavimui, čia niekuo dėtas. Kaip ir ambicijos. Tikrasis klausimas yra kaip nustoti auginti skolą, o jeigu dar tiksliau – kaip sumažinti deficitą ir galiausiai subalansuoti biudžetus, kad skola galėtų imti mažėti. Ir būtent tais klausimais reikia diskutuoti, ieškant sutarimo, o ne selektyviai diskutuoti, kad ir mokesčių didinimas - blogai, ir pensijų bei algų mažinimas – negerai, ir auganti skola – grėsmė, ir sparčiai mažinti deficitą – nesveika, ir siekis gauti didesnę valstybės valdomų įmonių pelno dalį – tik žala socialiniam tų įmonių vaidmeniui, ir šešėlinės ekonomikos mažinimas – nieko daugiau kaip „verslo žlugdymas“, o eurozona – apskritai „Titanikas“, į kurį neverta lipti.
Kol klausimai nebus keliami ir apie juos diskutuojama iš esmės, tol per kiekvienus rinkimus rasis gebančių žmonėms įpiršti pažadų, kurių įgyvendinimas vienu metu būtų toks pats absurdas, kaip „libertarsocializmas“: nulis mokesčių (arba jie – kitiems, gal ufonautams) ir išlaidos „kaip Švedijoje“. Gal ir nebūtų nieko bloga, jeigu prie tokių pažadų meniu būtų nurodoma ir kaina, kurią galiausiai tektų sumokėti už jų įgyvendinimą – tada bent jau būtų galima spręsti, ar ne per brangu. Bet vartotojų teisių apsaugos taisyklės į šias lankas dar neįžengė. Tikiu, kad viešumoje nepristigs informacijos, kuri padėtų mokesčių mokėtojui sintetinti žinių aibę į bendrą vaizdą, kad ir vėl neįsliuogtume į naują finansų smegduobę.
Atnaujinimo data: 2011-03-07 08:27
